Ezekijo liga ir išgijimas
1Tomis dienomis Ezekijas sunkiai susirgo ir buvo prie pat mirties. Pranašas Izaijas, Amoco sūnus, atėjo pas jį ir tarė: „Šitaip kalba VIEŠPATS. ‘Sutvarkyk savo reikalus, nes tuojau mirsi, nebeišgysi’“. 2Ezekijas nusigręžė veidu į sieną ir meldėsi VIEŠPAČIUI:
3„Atmink, meldžiu, VIEŠPATIE, kaip ištikimai ir nuoširdžiai elgiausi tavo akivaizdoje, darydamas, kas tau patinka!“ Ir ėmė Ezekijas graudžiai verkti.
4Tada Izaijas išgirdo VIEŠPATIES žodį: 5„Eik pas Ezekiją ir pasakyk: ‘Taip kalba VIEŠPATS, tavo tėvo Dovydo Dievas. Girdėjau tavo maldą ir mačiau tavo ašaras. Išgydysiu tave; po trejeto dienų tu jau pajėgsi nueiti į VIEŠPATIES Šventyklą. Penkiolika metų pridėsiu prie tavo dienų! 6Be to, tave ir šį miestą išgelbėsiu nuo Asirijos karaliaus. Aš būsiu skydas šiam miestui!
7Ženklas iš VIEŠPATIES, kad VIEŠPATS padarys, ką pažadėjo, bus toks. 8Žiūrėk! Šešėliui, jau nusileidusiam dešimčia pakopų ant laiptų į Ahazo prieangį, leisiu vėl grįžti dešimčia pakopų’“. Ir saulė grįžo dešimčia pakopų, kuriomis buvo nusileidusi.
9Giesmė, kurią Judo karalius Ezekijas sudėjo, pasveikęs iš ligos:
10Aš pagalvojau:
„Patį savo dienų vidurdienį turiu iškeliauti!
Šeolo vartai atims man likusius metus“.
11Aš tariau:
„Niekada daugiau nebematysiu VIEŠPATIES gyvųjų šalyje,
niekada daugiau nebežvelgsiu į jokį žemėje
gyvenantį žmogų“.
12Mano pastogė lyg palapinė piemenų nugriauta
ir numesta šalin nuo manęs.
Mano gyvenimą tu baigei austi kaip audėjas,
nukirpai mane it paskutinį siūlą nuo šeivos.
Dieną ir naktį tu vedi mane į pabaigą.
13Ligi aušros aš šaukiuosi pagalbos.
Tarsi liūtas jis triuškina visus mano kaulus.
Dieną ir naktį tu vedi mane į pabaigą.
14Čirškiu tarsi parskridusi kregždė, dejuoju tarsi balandis.
Nuvargsta man akys, žvelgdamos aukštyn į dangų:
aš skurdžius, Viešpatie! Užstok mane!
15Ką galiu jam sakyti? Jis man kalbėjo!
Jis pats tai padarė!
Eisiu pirmyn žingsniukais per visus savo metus,
nors mano siela ir pilna kartėlio.
16Kuriuos Viešpats globoja, tie gyvuoja;
tau [priklauso] mano gyvenimo dvasia.
Tu man davei sveikatą ir gyvybę,
17todėl mano kartėlis pavirto ramybe.
Tu apsaugojai mane nuo mirties bedugnės
ir visas mano nuodėmes nusviedei sau už nugaros.
18Juk Šeole niekas tau nedėkoja,
nė mirtis tavęs nešlovina;
kas eina į giliąją duobę, tas nebesitiki tavo gerumo.
19Gyvasis, tiktai gyvasis tau dėkoja,
kaip šiandien darau aš.
Apie tavo ištikimybę tėvai pasakos vaikams.
20VIEŠPAČIUI patiko mus išgelbėti!
Giedosime ir kankliuosime mes VIEŠPATIES Namuose
visas savo gyvenimo dienas.
21Kai Izaijas pasakė: „Tegu jie nuneša figų košės, tepatepa ja išbėrimą, ir jis pagis“, 22Ezekijas paklausė: „O koks bus ženklas, kad aš vėl pakilsiu į VIEŠPATIES Namus?“
